Gamtoje retai pasitaiko augalų, kurie žydėtų žiemą, kai viskas sustingę ir apsnigta. Tačiau eleborai (lot. Helleborus) – vieni iš nedaugelio augalų, kurie ne tik ištveria šaltį, bet ir dovanoja žiedus tuo metu, kai sode karaliauja pilkuma. Dėl šios savybės jie neretai vadinami „Kalėdinėmis rožėmis“ arba „Lenteninėmis gėlėmis“.
Šie augalai žavi savo elegantiškomis, ilgaamžėmis gėlėmis, tamsiai žaliais, blizgančiais lapais ir paslaptinga istorija, kurios šaknys siekia tiek senovės mediciną, tiek mitologiją.
Kas yra eleborai?
Eleborai – daugiametės, žemaūgės žolės iš Ranunculaceae (vėdryninių) šeimos. Nors iš pirmo žvilgsnio primena rožes, iš tikrųjų su jomis nėra artimai susiję. Šie augalai natūraliai auga Europos pietuose – Balkanuose, Graikijoje, Italijoje, bet yra plačiai auginami visoje Europoje kaip dekoratyviniai augalai.
Būdingi bruožai:
-
Tamsiai žali, visžaliai lapai
-
Žiedai – penkių žiedlapių, dažnai išlieka ilgai, net ir po apdulkinimo
-
Žydėjimo laikas – nuo gruodžio iki kovo ar net balandžio (priklauso nuo rūšies)
-
Spalvos – nuo baltos, žalios, rožinės iki purpurinės ir beveik juodos
Populiariausios eleborų rūšys
Yra daugiau nei 20 natūralių eleborų rūšių ir dar daugiau hibridų, kuriuos pamėgo sodininkai dėl jų spalvų įvairovės ir atsparumo šalčiui.
1. Helleborus niger – Kalėdinė rožė
-
Žydi nuo gruodžio vidurio
-
Baltos gėlės, dažnai su švelniu rožiniu atspalviu
-
Viena seniausių žinomų eleborų rūšių
2. Helleborus orientalis – Rytinis eleboras
-
Populiariausias soduose dėl spalvų įvairovės
-
Žydi nuo vasario iki balandžio
-
Gėlės gali būti taškuotos, dvigubos ar pilnavidurės
3. Helleborus foetidus – Dvokiančiasis eleboras
-
Žalsvos, varpelio formos gėlės su rausvais kraštais
-
Tinka laukinio stiliaus sodams
-
Nepaisant pavadinimo, dvokas labai silpnas
Istorija ir mitai
Eleborai buvo žinomi jau Antikos laikais. Senovės graikai tikėjo, kad jie turi gydomųjų (ir netgi magiškų) savybių. Pasak legendos, eleborų šaknys buvo naudojamos gydyti beprotybę, melancholiją ar net valyti „blogąsias dvasias“.
Įdomu: kai kurios eleborų rūšys yra nuodingos, todėl anksčiau jos buvo naudojamos medicinoje labai atsargiai – dažnai kaip paskutinė priemonė.
Auginimas ir priežiūra
Nors atrodo prabangūs ir delikatūs, eleborai yra stebėtinai atsparūs ir nereiklūs augalai. Jiems tinka tiek miestų gėlynai, tiek natūralistiniai sodai.
Augimo sąlygos:
-
Vieta: dalinis pavėsis arba saulėta, bet ne kaitri vieta
-
Dirva: puri, gerai drenuota, šiek tiek kalkinga
-
Laistymas: saikingas, vengti stovinčio vandens
-
Žiemą: nereikia pridengti, nebijo šalčių
Patarimai:
-
Sodinant, svarbu nepažeisti šaknų – eleborai nemėgsta persodinimo
-
Rudenį nukirpkite senus lapus, kad žiedai būtų geriau matomi
-
Kartą per metus (pavasarį) galima patręšti kompostu ar natūraliu trąšų mišiniu
Eleborai kaip dekoro akcentas
Dėl savo išskirtinio žydėjimo metu, kai kiti augalai dar miega, eleborai puikiai tinka:
-
Pavieniui prie takų ar terasos
-
Grupėmis po medžiais ar gyvatvorėmis
-
Kombinuoti su pavasariniais svogūniniais (snieguolėmis, krokusais)
Jie taip pat mėgstami floristikoje – jų ilgaamžiai žiedai puikiai laikosi vazoje.
Ar eleborai pavojingi?
Taip, dauguma eleborų rūšių yra nuodingos, ypač jų šaknys ir sultys. Patekusios į organizmą, jos gali sukelti pykinimą, vėmimą, galvos svaigimą. Dirbant su šiais augalais (pvz., sodinant ar pjaunant), rekomenduojama dėvėti pirštines.
Tačiau eleborai nėra pavojingi aplinkai ar augalams, o tinkamai prižiūrint – saugūs ir gyvūnams, jei nėra graužikų ar gyvūnų įpročio jų ragauti.
Išvada
Eleborai – unikalūs augalai, sujungiantys žiemos paslaptį, pavasario pažadą ir sodo eleganciją viename žiede. Jie ne tik puošia sodus tuo metu, kai visi kiti augalai ilsisi, bet ir įkūnija ištvermę bei tylų grožį. Jei ieškote gėlės, kuri pradžiugins net per šalčius – eleborai tikrai verti vietos jūsų gėlyne.