Muzika ir kava mūsų, gera nuotaika Jūsų.
Iki susitikimo ryte!

Sėdėjau automobilių spūstyje. Mąsčiau. Ir kuo gi vistik susijęs menas ir inžinerija? Menas – abstrakcija, kažkas dažniausia gražaus, dar dažniau ne visiems suprantama. Tiesiog kažkas.
Inžinerija – visiškai konkretus mokslas, su tiksliais apibrėžimais, formulėmis, skaičiais, konstantomis, grafikais ir kitais aiškiais dalykais.

Tai kur čia ryšys? O atsakymas ir vėl atėjo paprasto vaizdinio pavidalu…
Didžiulis kanjonas. Neaprėpiamos savanos. Tolumoje tarsi skrieja laukinių mustangų kaimenė. Jie visi grakštūs, įdomūs, nenuspėjami, užburiantys. Svarbiausia – neapčiuopiami. Juos matai, bet paglostyti negali. Jie neprijaukinti. Tai menas.

Kitavertus, galima iki soties glostyti žirgus žirgyne, fermoje, arklį senelio ūkyje. Šie gyvūnai kantrūs, paklusnūs, dresuoti. Tai – inžinerija.

Mustangai neapsakomai žavi, bet jų negali turėti. Žirgai klusnūs, dresuoti, tačiau jie taip nejaudina.
Vaizduotė sujungia abu dalykus. Mustango veržlumas ir užsidegimas tampa valdomi. Pažabotas mustangas. Tai pats tobuliausias variantas.

Štai ir atsakymas. Inžinerija arba tikslusis mokslas padeda suvaldyti neapčiuopiamą meną ir padaryti jį labiau suprantam visiems. Taip!

Dabar, kai perskaičiau viską nuo pradžių, suprantu, kad tik manęs nepažįstantiems kyla visi šie klausimai. Bet tai gerai, klausimų kyla ir man. O į juos ateina atsakymai.

Esu įsitikinęs, kad atsiras žmonių, norinčių papildyti, pakritikuoti ar bent pakomentuoti šį pamąstymą. Noriu paprašyti to nedaryti, o iškart kreiptis į mane, susitarti dėl susitikimo ir diskutuoti, nes kiekviena neišgirsta arba neužrašyta mintis pasmerkta žlugti.

TAIP!

„Subtilu-Z“ – tai profesionalių muzikantų grupė, kurios nariai Dmitrijs Mihailovs, Povilas Velikis, Laurynas Vaitkus ir Vytautas Švažas. Klasika, džiazas ir pačių muzikantų kompozicijos sukuria ypatingą atmosferą koncerte, kai tradicija dera su šiuolaikinės muzikos išraiška – gyvu žodžiu, šūksniu ar net dainavimu. Instrumentinei grupei jų atliekama muzika yra nuolatinis ieškojimas, kūryba, komponavimas, drauge – ir nepaliaujamas kelias į klausytojų širdis, subtiliai ir nuoširdžiai.
Prieš penkerius metus įkurta grupė „Subtilu-Z“ yra nuolatinė įvairių festivalių ir konkursų dalyvė bei laureatė. 2008 m. XVIII tarptautiniame akordeonistų konkurse „Citta di Lanciano“ Italijoje šiai profesionalių muzikantų grupei skirta pirmoji vieta. 2009 m. „Subtilu-Z“ dalyvavo viename prestižiškiausių akordeono muzikos konkursų „Citta di Castelfidardo“ Italijoje, kur ansamblių kategorijoje užėmė trečiąją vietą, ir už tai 2010 m. apdovanota Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkos raštu. Grupės nariai yra aktyvūs muzikinio švietimo programos vaikams vidurinėse bendrojo lavinimo ir muzikos mokyklose dalyviai, taip pat rengia labdaros koncertus.
Nuo 2011 m. vasario 5 d. instrumentinė grupė „Subtilu-Z“ leidžiasi į koncertinį turą po Lietuvą su naująja programa „Trys paslaptys. Skambesys. Emocija. Mintis“, pristatysianti naują gerai žinomų instrumentų skambesį. Atskleidę muzikos paslaptis sau, menininkai teigia, kad muzika – ypatingai subtilus ir žmogui reikalingas menas. Tikrąją muziką sudaro ne tik „plikas“ garsas, bet būtina ir emocija, duodanti jai ypatingumo, išskirtinumo. Tai, kad muzika pakylėja, kad išgirdę galime nešiotis ją savo atmintyje, šį meną padaro ypatingai artimu žmogui.

Muzika – gyva, išjausta ir ištobulinta. Birbynės, akordeono ir mušamųjų garsai, persipynę laike ir erdvėje suteiks Jūsų vakarui išskirtinį prieskonį - subtilų, o tuo pačiu ir su nežinomuoju „Z“.

„Subtilu-Z“ –  tai profesionalių muzikantų grupė, atliekanti tiek foninius, tiek koncertinius kūrinius. Tai Povilas Velikis (akordeonas), Dmitrijs Mihailovs (akordeonas), Laurynas Vaitkus (tenorinė birbynė) ir Vytautas Švažas (mušamieji).

Tai energijos ir geros muzikos pliūpsnis nepakartojamam vakarui.

Mes norime groti Jums!

Subtiliai ir iš visos širdies.

—————————————-

Instrumentinė grupė “Subtilu-Z”
Tel.: +370 684 08898

Regis, taip ir nutiko… Lapkričio 16-ąją, neįprasta aura alsuojančioje pilnutėlėje salėje, kūrinius vieni po kitų atliko tiek mokiniai, tiek mokytojai ir lyg pačios Šventosios (bažnytinės muzikos, vargonininkų, instrumentų gamintojų, dainininkų, muzikantų ir poetų globėjos) dvasia nepaliko iki paskutiniųjų akordų.

Suskambus Z.Fibich „Pastoralei“, kurią atliko D.Trimonis ir B.Bizevičiūtė, kūnu ėmė bėgioti šiurpuliukai, o muzikos garsams skverbiantis į dangų, siela, regis, atsiskyrė ir ėmė sklęsti virš kasdienybės…

Ar muzika gali taip paveikti žmogų? Ar keli išjausti garsai turi tiek įtakos, kad akimirkai užmirštum, kas patsai esi ir atsiduotum tik kuriamam jausmui? Apsidairau aplinkui. Salė susikaupusi ir visa alsuoja vienu ritmu. S.Subačiui skambinant P.de Rosa „Paryžiaus dangus“ širdis lyg aprimsta ir žvilgsnis jau žaismingai bėgioja akordeono klavišais.

Sekantis smūgis - A.Piazzolla „Oblivion“ (N. Mikulskienė, L.Šulskutė, S.Subačius, M.Gedminienė ir T.Šlaustienė). Smičiui palietus smuiko stygas, regis, jau visko patyrusi ir išgyvenusi žmogaus širdis vieno garso yra suspaudžiama kaip niekad. Suspaudžiama ir nebepaleidžiama. Akies kamputyje sužybsi ašara… Darni visuma, kai nieko nebetrūksta.

Vakarui tęsiantis ir Šv. Cecilijos dvasiai, regis, sklandant ore vieni kūriniai keičia kitus. Nespėjus nuslūgti vienai emocijai, žiūrėk, tyloje jau tapomas naujas paveikslas.

“…muzika yra ore, muzika yra visur, pasaulis yra jos pilnas. Ir tu paprasčiausiai pasiimi tiek, kiek tau reikia.”, - šiais žodžiais tęsia renginį vedančioji (Edward Elgar). Akimirkai nugrimzti su mintyse besisukančiu klausimu: „O kiek man reikia?“ Regis, ir tiek, kiek yra – jau per daug.

Koncertą tęsia J.Puodžiukienė ir S.Jogėlienė. Skamba dvi N.Dello Joio parodijos: „Dainininkas“ ir „Šokėjas“. Piano.lt salė lyg transformuojasi ir pavirsta rūmų pobūvių mene, kur sukinėjasi juokdariai, norėdami pašiepti, prajuokinti, o tuo pačiu ir per pokštus galbūt tam tikrą tiesą išsakyti.

Suskambus V.Smolsko improvizacijai, širdį lyg vėl kas suspaudžia ir ima varinėti po kūną „up and down“ lyg A.Škėmos „Baltos drobulės“ užburtame rate. Ir taip iki kūrinio pabaigos belaukiant kitų atlikėjų, kad nors akimirkai nuslūgtų emocijos ir siela grįžtų į kūną. Visgi taip nenutinka, nes į sceną išeina R.Lukošius ir R.Jurkonis – nuo E.Grygo iki Tiko-Tiko. Salė nuščiūva ir jau nuskambėjus paskutinei natai įsivyrauja spengianti tyla, kol galiausiai prapliūpsta garsūs plojimai.

Scenoje pasirodo instrumentinė grupė „Subtilu-Z“. Pristatydami D.Mihailovo kūrinį „Copy – Paste“ muzikantai šitaip šneka: „Kiek daug mūsų gyvenime užima kompiuteris ir kokia išties vertybė yra paprastas bendravimas su žmogumi akis į akį“. Dar keliais sakiniais persimetę su publika jauni vyrai pradeda groti su tokia vidine energija ir žvėrišku pasiutimu, kad net baisoka darosi galvojant „kas toliau“. Tiek susikaupę ir tiek griausmingai skambina 2009m. tarptautinio akordeono konkurso Italijoje laureatai, kad, regis, net natos jau baigiasi, o vyrai dar groja.

Ir pabaigai lyg išrišimas – G.Jautakaitės „Viešpaties lelija“, atliekama Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ jaunių choro. Tyrais balsais siela vėl kyla į dangų.

„Ar muzika gali išmušti iš vėžių, įaudrinti ir varinėti suspaustą širdį pirmyn ir atgal po kūną jos nepaleisdama…?“ – dar geras kelias valandas šis klausimas kirbėjo galvoje šlifuojant Vilniaus senamiesčio grindinį. Nepakartojamas vakaras, įkvėptas mokinių ir mokytojų už kurį dėkoju ne tik savo, bet tikriausiai ir visų susirinkusiųjų vardu.

Iki pasimatymo kitąmet!

D. Lasevičiūtė
(Nuotraukos - gediminas.saltenis.lt)