Apie dviratininkų santykius su kitais eismo dalyviais

Sparčiai kylant visuomenės norui sportuoti, priversti judėti savo kūną, taip pat siekiant sutaupyti vieną kitą litą, išleidžiamą mašinos degalams, o gal tiesiog augant piliečių norui su dviračiu nukakti iš taško a į tašką b - vis dėl įvairesnių priežasčių Lietuvoje ėmė daugėti dviratininkų. Atrodytų kas čia tokio? Yra tokia žmonių rūšis, tai tegu sau ir važinėja. Jei jiems gerai, prie ko čia visi kiti? O gi prie to pačio. Netolimoje praeityje išgyvenome visuomeninę akciją „Karas keliuose“. Po teisybei nelabai suprantau, kas ten su kuo kariavo ir ar tai padėjo, bet nuolat per žiniasklaidos priemones kartojamas šios akcijos pavadinimas turbūt ne vienam šiurpą įvarė. Sakysite, kodėl dabar tą „Karą keliuose“ prisiminiau, ir iš vis, ką aš čia noriu pasakyti?

Taip jau atsitiko, kad ne per seniausiai dovanų gavau dviratį. Neslėpsiu, labai norėjau įsilieti į dviratininkų gretas, nuo pat mažens patiko minti pedalus ir nerūpestingai lėkti kaimo keliuku. Atsimenu, tada ir mašinų mažiau buvo, ir pėsčiųjų vienas kitas. Tikrai lėkdavome it padūkę, apie nieką negalvodami, o jei ir pasitaikydavo kokia rimta kliūtis – tai piktas šuo, kuris, kaip taisyklė, būtinai turėdavo aploti tą, kuris važiuodavo dviem ratais. Bet šiomis dienomis, kada pradėjau važinėti su dvirate priemone sostinėje, supratau, kad nerūpestingumą reikia pasilikti namuose, ir akylai žiūrėti į priekį, į šonus, o dar geriau, kad ir antroje galvos pusėje akys išdygtų. Kaip bebūtų gaila, Lietuvoje dviratininkas - tai toks neaiškus tipas, kuris lyg ir neturi kur važiuoti. Keliu, skirtu mašinoms – ne visada drąsu, automobilių vairuotojai sunkiai pripažįsta dviratininkų egzistavimą, šaligatviais – nepatogu, mūsuose jie nepritaikyti dviračių transportui, o ir pėsčiuosius akylai ganyti reikia. Yra dar toks dalykas, kaip dviračių takai. Bet turbūt tik dviračiu važiuojantys mane supras ir tik jie žino, kokios būklės tos mūsų dviračių žirgų magistralės - nepritaikytos dviračiams, duobėtos, ir pilnos pėsčiųjų. Nereikia toli nuvažiuoti, kad įrodytum kulniuojančių žmonių neatsargumą. Jei yra pažymėtas dviračių takas, tai būtinai juo turi eiti pėstieji. Ir dar būna labai nepatenkinti, jei jiems pasignalizuoji ar paprašai pasitraukti. Kiek pačiam žmogui svarbi jo sveikata, gyvybė? Ar būtinai reikia be reikalo rizikuoti, ar būtinai reikia tapti kėgliu beatlekiančio dviračio taikynyje einant dviračių taku?

Aišku yra viena, mūsų gimtojoje Lietuvėlėje dar toli gražu nėra nei važinėjimo dviračiais kultūros, nei pakankamai kelių, kuriais būtų galima važinėti, nei pakankamai dviratininkų, kuriems rupėtų prieš tai paminėti du faktai. Lietuviui reikia mašinos! Ir nesvarbu, kad kamščiuose sėdint be didesnės naudos deginame benziną, gaištame brangų laiką, galų gale gadiname sau nervus dėl vieno ir dėl antro, bet minti dviratį - ne prestižas. Aišku, galima sau prisimąstyti aibę priežasčių, kad tik pateisintume save dėl to. Sutinku, važiavimas dvirate priemone Vilniaus gatvėse - komplikuotas užsiėmimas. Reikia ypač atidžiai stebėti eismą, nuolat galvoti apie dviračio pastatymą, taip pat galvoti, kur yra patogu ir saugu važiuoti, be to, Lietuva ir lietaus kraštas. Bet atsižvelgiant į visą tai, pasakysiu štai ką: po kelių savaičių pasivažinėjimo, man su mašina važiuoti tapo ne taip miela. Gera stvėrus dviratę priemonę mašinai pasakyti „pailsėk!“.

Ar dviratininkas ras sau vietą visuomenėje, ar į juos pradės žiūrėti kaip į rimtus žmones, kada jie nusikratys „dviratininko – padaužos“ stereotipo, ar iškovos daugiau erdvės miesto gatvėse ir šaligatviuose, ar susilauks daugiau supratingumo iš pėsčiųjų? Kada mes sau ir artimiesiems galėsime pasakyti: „gyvenkime draugiškai – saugokime save ir vienas kitą!“? O gal norint pasiekti viso šito reikia paskelbti visuotinę akciją su bauginančiu pavadinimu?

Povilas Velikis